x
Gedimino kalno piliakalnio aikštelės tvarkybos darbai

Tvarkybos darbų tikslas – sustabdyti kritulių vandens skverbimąsi į gilesnius kalno sluoksnius, kur vanduo kaupiasi molingo sluoksnio paviršiuje. Dėl natūralios geologinės sandaros galima įsivaizduoti, kad molio sluoksnis Gedimino kalno viduje yra lyg dubuo į kurį per senąją akmenų ir vejos dangą bei po ja esančius viršutinius kalno vandeniui laidesnius sluoksnius (smėlius), sunkiasi lietaus, sniego tirpsmo vanduo. Esant lietingesniam periodui kalno „dubenyje“ perteklinis vanduo išteka per kraštus mirkydamas ant šlaitų per amžius piltą gruntą. Kad būtų lengviau suprasti – Gedimino kalno šlaitus reikėtų įsivaizduoti taip: yra natūralūs ledyno suformuoti (tai labai tvirtai suslėgtas smėlis, molis) kalno šlaitai ir žmogaus veiklos pasekoje supiltas viršutinis šlaito sluoksnis. Piltinis sluoksnis šlaituose yra nevienodo storio ir siekia nuo apytiksliai 1 metro iki vietomis 5 ar daugiau metrų. Piltinis sluoksnis datuojamas nuo tada, kai piliakalnis atliko savo gynybinę funkciją ant jo pastačius pilį ir gynybinius įtvirtinimus. Archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad pirmieji statiniai kalno viršutinėje terasoje datuojami V-VIII a. X – XIII a. kalnas buvo sutvirtintas medinėmis konstrukcijomis. Mūrinė pilis pastatyta XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje Vytauto valdymo laikotarpiu. Pažymėtina, kad piliakalnio šlaitas gynybiniu požiūriu turėjo būti kuo statesnis, slidesnis, sunkiai įveikiamas priešui. Todėl kai kurie šlaito ruožai buvo grįsti bruku ir be stambios augmenijos. Paskutinis mūšis, kai piliakalnis atliko savo gynybinę funkciją buvo 1654 – 1667 metais karo tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos metu. Per paskutinius dešimtmečius šlaitų slinkimas buvo stabdomas medžių užsodinimu. Tačiau pasenę medžiai turintys plačią lają, dėl vėjo siūbuodavo. Šlaituose prasidėjo grunto išjudinimo procesas, ties šaknimis atsiverdavo plyšiai. Tokia situacija grėsė vėjovartomis.

 

Gedimino kalno piliakalnio aikštelės tvarkybos projektu sprendžiamas kritulių vandens surinkimas į lietaus nuvedimo sistemą, užtikrinant, kad didžioji dauguma vandens kiekio nesigertų į gilesnius kalno sluoksnius per smėlingą gruntą, nesikauptų kalno gilumoje ties molingu sluoksniu ir neištekėtų iš jo šlaituose sukeldamas gruntų nuoplovas.

 

Atsižvelgiant į tai, kad Gedimino kalnas yra vienas didžiausią kultūrinę, istorinę vertę turinčių objektų ir yra gausiai lankomas – didelis dėmesys buvo skirtas ir pačiai piliakalnio aikštelės dangai – akmenų brukui. Pasirinktas akmens apdirbimo metodas yra unikalus, o svarbiausia atrodo natūraliai ir vaikščioti juo – vienas malonumas. Taip yra dėl to, kad kiekvienam akmeniui sukurta viršutinė plokštuma dėka kurios vaikščiojimas akmeniu primena vaikščiojimą plytelėmis.

Informacija apie projektą
Statytojas:
Lietuvos nacionalinis muziejus
Projektuotas:
UAB "Rekreacinė statyba", UAB „Hidroterra“, UAB „Architektūra idėja realizavimas“
Rangovas:
UAB "Rekreacinė statyba" 2019 – 2020 m.